Juozui Grušui – 120

Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos veiklų, skirtų Juozo Grušo 120– osioms gimimo metinėms, planas „Metai su Juozo Grušu“

Eksponatų legendos ir kitos muziejinės istorijos

Čia aš jaunas ir gražus…

Juozo Grušo memorialiniame muziejuje, rašytojo svetainės garbingoje vietoje (virš raudonosios sofos, kuri yra daugelio rašytojo dramos kūrinių gimimo vieta), kabo įdomus portretas, apie kurį jo autorius – žymus Lietuvos ir JAV tapytojas, vitražistas, dekoratorius, scenografas, aktyvus lietuvybės puoselėtojas išeivijoje, visuomenės veikėjas, meno bei kultūros tyrinėtojas, daugelio straipsnių autorius, bažnytinio meno saugotojas Adolfas Valeška (1905-1994), 1993 metais apsilankęs Juozo Grušo muziejuje, darbuotojams papasakojo, kad rašytojas šiam portretui pozavo 1930 m. Valstybės teatre Kaune, kur tuo metu viename pastate (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras) gyvavo drama, opera ir baleto trupė. Tuomet dvidešimt devynerių, tik pradėjęs garsėti literatas nebuvo klusnus ir kantrus pozuotojas, tad teko pasitenkinti keliais seansais. Visgi portretu liko patenkinti abu – ir dailininkas, ir rašytojas. Gal todėl Juozas Grušas savo svetinguose namuose Kalniečių gatvėje priimdamas svečius niekad nepamiršdavo pasidžiaugti dailininko Valeškos kūriniu, sakydamas: Čia aš jaunas ir gražus, o dabar – tik gražus…

Portretas eksponuotas 1991 m. Maironio lietuvių literatūros muziejuje dramaturgo devyniasdešimtosioms gimimo metinėms skirtoje parodoje, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus surengtose Adolfo Valeškos kūrybos parodose 1994 ir 2005 metais. Pastaroji laikina  ekspozicija buvo skirta dailininko A. Valeškos 100-osioms gimimo metinėms.

Laikrodžio dūžiai nutilo prieš 35 metus

Rinkdamiesi sieninį laikrodį, visada tikimės, kad jis tarnaus ilgai ir sklandžiai, kad  papuoš mūsų namų interjerą, kad išliks ateinančioms kartoms. Nežinia, ką mąstė rašytojas Juozas Grušas, kai nusižiūrėjo laikrodį savo namams, tačiau jo pirkinys buvo ne tik labai patikimas, bet ir prašmatnus. Brangus sieninis laikrodis su švytuokle sukurtas Vokietijos įmonėje „Junghans“ XX a. pradžioje. 1903 m. ši įmonė tapo didžiausia pasaulyje laikrodžių gamintoja. Laikrodžių fabriko ženklas žinomas nuo 1866 m. Nuo 1890 m. laikrodžiai žymimi aštuoniakampe žvaigžde. Šis ženklas puikuojasi ir ant Juozo Grušo sieninio laikrodžio ciferblato. Anot rašytojo dukros Algimantos-Marijos Tamošiūnienės pasakojimo, rašytojas laikrodį galėjo įsigyti apie 1935 m. Kaune. Jis kabojęs šeimos nuomojamame bute Perkūno alėjoje, vėliau atsivežtas į savą namą Kalniečių gatvėje. Laikrodžio korpusas pagamintas iš ąžuolo medienos. Karūna puošta rankų darbo drožinėta augalinių ornamentų detale. Laikrodžio durelės įstiklintos: ties ciferblatu – skritulio formos, ties švytuokle – stačiakampio formos profiliuotas stiklas su metalinėmis detalėmis. Laikrodis buvo jaunos Pulcherijos ir Juozo šeimos įkurtuvių liudininkas, drauge išgyveno džiaugsmingas poros valandas ir sunkias  dienas, matė daugybę namo gyventojų ir svečių. J. Grušas ir jo šeimos nariai vertino gerai matomus ant sidabro spalvos ciferblato ryškiai išsiskiriančius juodus arabiškus skaitmenis ir tokios pat spalvos rodykles bei ypač malonų ausiai laikrodžio skambėjimą. Mušdavo pusvalandžius ir valandas. Kas pusvalandį namiškiai išgirsdavo tik trumpą garsą,  o valandų skaičių ženklino tiek pat dūžių. Su kiekvienu dūžiu namas tarsi atgydavo. Jo gyventojai dienos metu galėdavo pasitikrinti savuosius rankinius laikrodžius, vaikai mėgdavo pastriksėti. Naktį jaunieji šeimynykščiai skambėjimo tiesiog negirdėdavo, o vyresnieji galbūt skaičiuodavo neramiam miegui ar būdravimui likusias valandas…Gal rašytojo sapnus aplankydavo jo būsimų dramų herojai, o laikrodžio dūžiai visuomet sugrąžindavo į realybę…

Laikrodį ilgus metus žalvariniu raktu prisukdavo  namų šeimininkas, o kai jis būdavo išvykęs ar nebepajėgdavo pasiekti aukštai kabančios namų puošmenos dėl pašlijusios sveikatos, šią pareigą perėmė dramaturgo vaikaitis architektas Algimantas Kančas. Senelis jam yra aiškinęs, kad prisukinėti laikrodį dera labai atsargiai ir vos tik pajuntamas mažiausias pasipriešinimas, reikia sustoti. Kai rašytojo gyvybė užgeso einant 85-uosius metus (1986 metų gegužės 21-osios naktį 23 valandą 45 minutės), Algimantas sustabdė laikrodį. Nuo lietuvių literatūros klasiko mirties prabėgo jau 34 metai. Nė kiek nepasenusiu laikrodžiu dabar grožisi Juozo Grušo memorialinio muziejaus lankytojai, tačiau nei tiksėjimo, nei dūžių nebeišgirs… Gerbdamos šeimos valią muziejininkės šio eksponato nebeprisuka, bet niekuomet nepamiršta jo parodyti ir apibūdinti.

Nijolė Majerienė 

Laiko ženklai Barboros karūnoje

Juozo Grušo namų puošmena – skulptoriaus, kauniečio, netolimo rašytojo kaimyno Kazimiero Sigito Straigio kūrinys – žalvario skulptūrėlė „Karalienė Barbora.“ Nors žinomam dailininkui paklūsta ir akmuo, ir metalas,  ir medis,  bet, anot kūrėjo, žalvaris –  kieta medžiaga, labai sunkiai pasiduodanti, bet ieškojau būdų ją suvaldyti ir įgyvendinti savo sumanymą – įprasminti iškilios, prieš kelis metus pastatytos rašytojo Juozo Grušo pjesės „Barbora Radvilaitė“ herojės atminimą. „Darbą užsakė tuometinės Kauno valdžios atstovai rašytojo 75-mečio jubiliejui, kurio minėjimas turėjo įvykti Kauno dramos teatre 1976 metų lapkričio pabaigoje. Darbu  užsakovai nesidomėjo. Skulptūrą baigiau laiku ir atvežiau į teatrą prieš pat iškilmes. Tada kažkuris iš partijos veikėjų atkreipė dėmesį į Barboros karūną puošiantį kryželį ir „susiprato“ jį nulaužti prieš įteikiant jubiliatui…Kauno menininkų namų direktorė Dalia Teišerskytė vėliau nuolaužą grąžino rašytojui…“  

Tuomet teatro scenoje Juozui Grušui buvo įteikta „nukryžiuota“ skulptūra ir sveikinimo aplankas su tokiu įrašu: …Mūsų respublikos darbo žmonės didžiai vertina Jūsų kūrybinio darbo nuopelnus, turtinant lietuvių tarybinės literatūros lobyną, auklėjant bei formuojant komunistinės visuomenės žmogų. Tegul jūsų kūriniai ilgai žavi mūsų žiūrovus ir skaitytojus, suteikdami daug džiaugsmo ir estetinio malonumo… Taigi, tokius praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio gyvenimo akibrokštus mena žalvarinė skulptūrėlė. Juk ir garsiosios Grušo pjesės „Barbora Radvilaitė“ kelią į Kauno dramos teatro sceną 1972 metais lydėjo skandalai su cenzoriais dėl dramos turinio,  per dažnai minimo Lietuvos vardo,  režisūros,  scenovaizdžio…Nors veikalas visgi išvydo rampos šviesą, tačiau spektaklio afišoje ir programėlėje net nepaminėtas režisierius Jonas Jurašas… Tai vis sovietmečio paradoksai, o dabar regime grakštų „Barboros“ siluetą su dangun iškelta karūna ir kryželiu, nes Juozas Grušas pasirūpino jį pritvirtinti, kaip ir visą gyvenimą rūpinosi savo kūryba skaitytojams ir žiūrovams teikti tautinės savimonės, žmogiško orumo, dvasios ramybės pavyzdžius.

Nijolė Majerienė

Žvaigždė iš rašytojo palėpės

Nepriklausomos Lietuvos Šaulių sąjungos narys, rašytojo Juozo Grušo tėvas Antanas Grušas už sąžiningumą, uolumą ir ištvermingumą apie 1932 m. buvo apdovanotas „Šaulių žvaigždės“ ordinu. Šį pasižymėjimo ženklą ir kitus savo apdovanojimus antrojo pasaulinio karto metais jis perdavė saugoti dukrai Antaninai Grušaitei-Margerienei. Sovietinės okupacijos metais Antanina paslėpė tėvo pagarbos ženklus savo brolio J. Grušo namuose Kaune virš gegnės. Ilgus metus jų niekas nepasigedo, o gal ir vengė ieškoti, kad nesukeltų pavojaus sau ir šeimai… Ryšulėlis su ženklais atrastas rašytojo namo palėpėje  tik praėjus šimtmečiui nuo J. Grušo gimimo ir 70 metų nuo „Šaulių žvaigždės“ įsteigimo – 2001 m. vasarą perdengiant čerpių stogą. Stogdengiai buvo perspėti, kad nesunaikintų jokių radinių, nors muziejaus darbuotojai nebuvo tikri, kad per daugelį metų brangūs apdovanojimai nebus nukritę ir pasimetę palėpėje tarp sendaikčių, o juos iškraustant nepastebėti ir amžiams prarasti… Tačiau įvyko stebuklas – stogdengiai, nurinkę senas čerpes, ant gegnės pastebėjo mažutį, nuo laiko sutrūnijusį ir pageltusį marlinį ryšelį, kuriame ir atradome dailininko Petro Rimšos „Šaulių žvaigždę“ ir Didžiojo Vilniaus seimo medalį „Lietuva“ bei nežinomos organizacijos ženklelį su įrašu „KSS“. Šie radiniai praturtino J. Grušo memorialinio muziejaus rinkinį ir iki šiol puikuojasi literatūrinėje ekspozicijoje. „Šaulių žvaigždės“ aversas dviejų aukštų. Pirmame – trys žalios emaliuotos stilizuotos tulpės. Viršutinėje – Šaulių sąjungos ženklas su 37 taškais rėmeliuose, o apatinėse –  trimito storgalis ir šautuvo buožė. Tarpuose tarp tulpių yra spinduliai, o tarp jų – tik atidžiai įsižiūrėjus pastebimi –šautuvo vamzdis ir trimito plongalis. Antrame aukšte raudonu emaliu padengto skritulio centre – iškilus, nusidabruotas Vytis. Reversas – įgaubtas skritulys su apvadėliu, kurio centre dviem eilutėmis užrašyta: „Už nuopelnus“. Viršutinėje tulpėje organizacijos pavadinimo trumpinys „LŠS“, kairiojoje – sąjungos įkūrimo metai „1919“, dešiniojoje – žvaigždės įsteigimo metai „1930“. Ąselė, per kurią pervertas nusidabruotas žiedas, lieta kartu su ženklu, šiek tiek suploto žirnelio formos, ornamentuota. Kaspinėlio ir ženklo priesago nebėra, sunaikino laikas…

Kavos pupelių skrudintuvės istorija

2006 metų vasario pabaigoje į Juozo Grušo memorialinį muziejų užėjo rašytojo bičiulis – žinomas architektas, akvarelininkas, scenografas Algimantas Mikėnas (1929-2006). Bičiulystės saitai daugelį metų jį siejo ir su dramaturgo  jaunystės laikų ir viso gyvenimo bendražygiu garsiuoju režisieriumi Juozo Miltiniu. Mikėnas  tapo daugelio šio režisieriaus statytų spektaklių scenografu, taip pat sukūrė modernų scenovaizdį Panevėžio dramos teatre 1967 metais sceną išvydusiam spektakliui „Pražūtingas apsvaigimas“, sukurtam pagal J. Grušo tragikomediją „Meilė, džiazas ir velnias“. Tą įsimintiną vasario dieną dailininkas atnešė nuostabią dovaną – kavos pupelių skrudintuvę, pagal J. Miltinio sumanymą ir nupieštą planelį, padirbdintą Panevėžio teatro scenos meistrų. Gal šis prietaisas nusižiūrėtas gyvenant Prancūzijoje? Režisierius mėgo kavą, tad jo namai nuolat kvepėjo sau ir svečiams ruošiamu gardžiuoju gėrimu. Ne kartą šia kava mėgavosi ir dramaturgas, atvykęs pas Miltinį aptarti pagal jo kūrinius statomų spektaklių. Režisierius šį įrenginį užsakė pagaminti ir Juozui Grušui, bet vis atidėliojo perduoti. Prisiminęs šį faktą, A. Mikėnas padovanojo netekusią blizgesio, bet vis dar veikiančią skrudintuvę dramaturgo muziejui. Ilgai kalbėjomės apie ano meto teatrų pastatymus, dailininkas prisiminė savo bendradarbiavimą su garsiaisiais teatralais. Po dviejų savaičių, kovo 10 dieną pasiekė žinia apie Algimanto Mikėno mirtį…    

Nijolė Majerienė

Accessibility