Monthly Archives: lapkričio 2019

Sušildyta dvasios ir širdies liepsnos nurimsta vėlė…

Artėja Visų Šventųjų diena. Vėlinės. Kapų kauburėliai sumirga chrizantemų žiedais. Vėlinių naktį visos kapinės skęsta žvakių šviesoje.  Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžiną ryšį. Mirusiųjų pagerbimo šventėse deganti ugnis – mūsų siekis susitaikyti su tais, kurie išėjo iš šio pasaulio. 2019-10-25 ateitininkai parengė Vėlinių susikaupimo valandą „Uždekim Vėlinių žvakutę“. Mokyklos bendruomenė susikaupė maldoje už Anapilin išėjusius. B.Brazdžionio eilėraščių posmais, smuiko muzika pabuvo su tais, kurie ilsisi Viešpaties globoje. Žvelgdami į liepsną, mes akimirksnį pamirštame save ir susiliejame su praeitimi. Mes pajuntame šio pasaulio trapumą, daromės geresni. Sušildyta mūsų dvasios ir širdies liepsnos, nurimsta ir vėlė, žinodama,  kad ji dar gyva mumyse.

Kelionė paskatino pamąstyti apie žmogaus pašaukimą ir gyvenimo įprasminimą

2019-10-28 d. gimnazijos pedagogų grupė išvyko į prasmingą kelionę  Vinco Kudirkos keliais. Kelionės iniciatorė – gimnazijos direktorė N.Šimienė, edukatorius – Zigmas Tamakauskas.  Pakeliui sustodavome pasidairyti  ir po kitus miestelius, daugiau žinomus kultūros istorijoje. Pasiekėme Zapyškio miestelio gotikinę bebokštę Šv.Jono Krikštytojo bažnyčią, pastatytą Vytauto Didžiojo laikais.  Zapyškis yra susijęs ir su dr. Vinco Kudirkos gyvenimu, kai pašalinus jį dėl stokos pašaukimo būti kunigu iš Seinų kunigų seminarijos, pagalbos ranką ištiesė bažnyčios kunigas J.Kolyta. Užsukus į Griškabūdį, dėmesį patraukė medinė aštuonkampė, vienintelė klasicistinio stiliaus Kristaus Atsimainymo bažnyčia Lietuvoje, pastatyta 1796 metais. Bažnyčios istoriją papasakojo jos klebonas. Aplankėme genocido aukų ir žuvusių Lietuvos partizanų memorialinę vietą, pagerbėme jų atminimą, paskyrėme poezijos posmų. Šakiuose užsukome į svetingą ir šiuolaikišką „Varpo“ mokyklą, paviešėjome jos meniškose erdvėse. Mūsų kelionės pagrindinė vieta buvo V.Kudirkos Naumiestis. Apie V. Kudirką, lietuvių sąmonės žadintoją, prie paminklo pasakojo kelionės vadovas Z.Tamakauskas. Prisiminėme paminklo sukūrimo, pastatymo ir išlikimo, žmogaus, gyvenimą atidavusio Tėvynei, istoriją.  Taip pat aplankėme V.Kudirkos kapą, pagerbėme atminimą malda, rudens tyloj skambėjo skaitomas eilėraštis „Labora“. P.Mašioto gatvėje prie Prano Sederevičiaus namo prisiminėme jo buvusį šeimininką – liaudies skulptorių ir tapytoją, sukūrusį 21 skulptūrų ansamblį ir miesteliui palikusį gyvybės dvasią. Pastovėjome ir ant Širvintos upelio tilto, kuriuo ėjo  mūsų knygnešių kelias. Ši prasminga kelionė paskatino pamąstyti apie žmogaus pašaukimą ir gyvenimo įprasminimą.

Lietuvių kalbos mokytoja Lina Dekerienė

Pasirūpinome užmirštais kapais

Vėlų rudenį miršta medžiai, gėlės. Gamta pasirengia, kad ją pergyvenusi, vėl atgimtų. Žmonės panašūs į gamtą: gimsta, užauga, pasensta ir miršta, todėl prasminga, kad Vėlinės švenčiamos vėlų rudenį. Artėjant šiai šventei, žmonės važiuoti ir pėsti skuba aplankyti artimųjų kapus. Kapų kauburėliai sumirga chrizantemų žiedais. O Vėlinių naktį visos kapinės skęsta žvakių šviesoje. Tačiau yra ir nelankomų kapų. Vėlinių laikotarpis – pats geriausias metas pasirūpinti ne tik savo artimųjų, bet ir užmirštais, apleistais kapais. Spalio 24 d. IIc klasės  mokiniai su etikos mokytoju Tomu Pažarausku Linkuvos kapinėse pagerbė mirusiuosius,  uždegė žvakutes ant užmirštų kapų, grėbė lapus, rinko šiukšles. 

Etikos mokytojas Tomas Pažarauskas

Accessibility