Laisvės paukščio skrydis

Flashmob’as:


 

Kaip aš suprantu žodį LAISVĖ?


 

Laukinio paukščio skrydis – ar tai yra laisvė? Paukščiui taip, bet žmogui reikia kitokios laisvės. Laisvė – tai ne laukinio paukščio klajojimas. Be laisvės neturėtume nieko, o ir patys niekuo būtume. Man laisvė – tai, kai galiu mąstyti, skaityti, rašyti, svajoti, kurti planus ir būti nevaržoma. Laisvė – tai galimybė pajusti kito jausmus, juos suprasti ir išsakyti, išdalinti. Suprantu, būti laisva – tai matyti ir suprasti daugiau nei pati patiriu. Laisvė – svajonė, nes niekas nenori ir negali gyventi priespaudoje.

Beatričė Vaičekauskaitė, 8 klasė

Daugybę kartų žmonės stovėjo susikibę rankomis ir traukė laisvės dainą, rodydami kitiems, jog esame stipri ir nieko nebijanti tauta, kuri plikom rankom eina į kovą. Šitaip 1990 m. kovo 11 dieną Lietuvos žmonės išsikovojo taip lauktą, brangintą laisvę ir išsivadavo iš Rusijos (tuometinės SSRS) geležinių gniaužtų. Išsikovoję Nepriklausomybę, dėl monotoniškos kasdienybės žmonės retai pagalvoja apie laisvę. Tačiau kiekvienas tikras lietuvis širdyje yra patriotas ir jei kada tektų kovoti dėl laisvės, visi stotume į kovą ginti savo brangios tėvynės,vėl susivienytume. Susikibę rankomis garsiai dainuotume ir be baimės skanduotume: „Tebūnie laisva Lietuva!“. Štai kaip aš suprantu žodį Laisvė!

Evelina Mačiulytė, 9 klasė

Esame laisvi ir tuo didžiuojamės, esam laisvi ir tuo džiaugiamės… O ar didelė laisvės kaina?

Kiekvienas turi teisę būti laisvas. Laisvi esame visi, tik skirtingai tai suprantame ir suvokiame. Vieni mano, kad laisvė – tai nepriklausymas nuo aplinkinių, kiti – kad laisvė – tai daryti, ką nori, kalbėti, ką nori ir visiškai nesvarbu, ką galvoja kiti, nes aš esu laisvas!

Tačiau iš tiesų laisvė yra didelė atsakomybė, džiaugsmas, pasididžiavimas. Turime daug ir atkakliai dirbti, tobulėti, kad būtume patys laisvi ir gyventume laisvoje Lietuvoje. Nereikia stengtis keisti kitų, o reikia pradėti nuo savęs: ugdyti charakterį, matyti daugiau šviesos pasaulyje, padėti kitiems ir tada pasaulis bus gražesnis ir geresnis.

Rasa Butvilaitė, 9 klasė

Kas yra laisvė? Jeigu paklaustum šimto žmonių šio klausimo, sulauktum šimto skirtingų atsakymų. Kodėl? Kiekvienas žmogus laisvę supranta savaip. Man laisvė – tai ilgas tobulėjimo kelias iki supratimo, kad žmogus nebus laisvas tol, kol negerbs kitų laisvės, įsitikinimų.

Laisvė – tai šansas būti geresniam.

Emilija Dovidaitytė, 9 klasė

Atsikeli ankstų rytą, pažvelgi pro langą ir pamatai medžius, visus apsnigtus…nejudančius…Bekylančią saulę, kuri savo spinduliais tarsi pažadina viską, kas miega. Matai, kaip pro sniegą skverbiasi žolės daigeliai, ir bežiūrėdamas į tokius kasdieninius gamtos stebuklus net nepagalvoji, ar taip pat žiūrėtum, jei žinotum, kad mūsų žemė priklauso atėjūnams. Nesuprasime niekada, kaip jautėsi tie žmonės, kurie stovėjo prie Televizijos bokšto. Šių laikų visuomenei svarbiausia yra materialinė gerovė, kurią suteikia pinigai. Šiandien ne visi vertina apgintą ir iškovotą laisvę. Branginkime laisvę, mokykimės būti laisvi.

Monika Bartkutė, 9 klasė

Laisvė – tai meilės ir džiaugsmo laikas. Laikas – tai paukštis, kuris skraidina tolyn ir moko tapti dorais žmonėmis. Kai esi laisvas, gali pajusti meilės, gerumo bei džiaugsmo jausmų… Turėkime laiko laisvei.

Vitoldas Vidikas, 8 klasė

Mano Laisvės vėliava skamba taip:

L – laimės pojūtis

A – akimirkos, dėl kurių nesijaudini

I – išsivadavimas ir „pančių“

S – svajonės, kurios neturi ribų

V – vidinis tikėjimas savimi

Ė – ėjimas pirmyn, neatsigręžiant į praeitį.

Rugilė Matulytė, 9 klasė

Eilėraščiai


 

Dainuoti Laisvės niekad nenustosiu

Sakyk, kodėl tiek šimtmečių kovota

Už žodžio laisvę, už slaptas maldas?

Ir taip lengvai mes viską atiduodam

Į Dievo užmirštas rankas.

Nors kraujas brolių raudonai

Žemelę kenčiančią nudažė,

Lyg trykštanti vandens srovė

Į pergalę mus laisvė nešė.

Mums uždrausta tiesiog pamiršti

Visas skriaudas savų ir svetimų.

Argi neverta buvo jiems numirti

Už laimę tūkstančių žmonių?

Dainuoti Laisvės niekad nenustosiu,

Net jeigu auštant grius dangus.

Aš širdyje ją visuomet nešiosiu

Ir nedalysiu Laisvės niekada perpus.

Ieva Marija Veličkaitė, 12c

Mokytoja Judita Karpienė

Laisvė

Mano vardas Laisvė, aš paukštė skrajūnė!

Šiandien noriu išskristi į žydrą padangę,

Pakilti aukštai, kur Gėris ir Laimė gyvena,

Visą žemę papuošti baltaisiais žiedais …

Sparno plunksna paglostyčiau švelnų vėjelį,

Kregždės žirklėmis kirpčiau lopinėlį dangaus…

Ne balsu – širdimi uždainuočiau aš ,,Laisvę“,

Kad šią dainą išmoktų kiekviena ląstelė žmogaus.

Kelk mane, vėjau, ir supk kuo stipriau,

Kad iš laimės apsvaigtų galva!

Nenukrisiu, žinau, iš aukštai skleisiu Gėrį,

Apie Laimę mojuosiu didžiuliais sparnais …

Aš Laisvė! Aš paukštė skrajūnė!

Nesistenkit manęs uždaryti, sugauti – numirsiu …

Kelkite galvas į dangų, skaitykite raštą,

Siekite Laisvės ir patys būkite laisvi!

Gabrielė Krukauskaitė, 8b

Mokytoja Aldona Venzlauskienė

Senasis ąžuole!

Aš stoviu atsirėmęs į seną Dievą- Ąžuolą,

Vis laukiu ir su nerimu mąstau, na ką gi man jis pasakys?

Tiek skausmo ir vargų iškentęs, mano broli,

Papasakok, ar dar daina brangi į šalį šią užklys?

Nuo pat gilios žilos senovės mes taip didingai kovėmės.

Su Vytautu žygiavom nebijodami tikrovės.

Įvarėme mes baimę priešų akyse,

Ir vien tik tam, kad Nemunas nebėgtų priešinga puse.

Mus Mažvydas išmokė žodį gimtąjį pamilti,

Atrasti savyje, iš naujo jį pažinti.

Atsižadėti to, kas buvo primesta kitų,

Tikėti, siekti vien savų tikslų.

Surakinti skausmo, prievartos grandinėmis,

Mes sugebėjom savyje ir vėl atrast stiprybės.

Prikelti Lietuvą be tos užgulusios tamsybės

Ir išvaryti priešą iš savos gimtinės.

Daina senoji vėl kviečia žmones grįžti Lietuvon

Iš tolimų šalių ir nematytų žemės plotų.

Sugrįžti, prisiglausti prie ąžuolų senų,

Vėl apkabinti juos ir pasijausti tėvynės šios vaiku.

Edvinas Mickus, 12a

Mokytoja Rasa Urbutienė

Esė


 

Dainuoti LAISVĖS niekad nenustosim

Rytas. Išaušo nauja diena. Žmonės skuba, gatvėse mašinų spūstys. Vaikai – į mokyklas, o vyresnieji – į savo kasdienes pareigas darbe. Nesusimąstydami taria vienas kitam ,,Laba diena“, ,,Geros dienos“… Niekas netikrina, ar akyse spindi laisvės, vienybės liepsna… O juk tai laimingos šalies pamatas, tai jausmas, kurį reikia išlaikyti ir vieningai saugoti taip, kaip juo rūpinosi mūsų tautos žmonės praeityje. Tai kaip nenutraukti Lietuvos laisvės dainos šiais laikais?

Laisvė – vienas iš pagrindinių žmogaus ir tautos laimės šaltinių. Vertybes – ryžtą, vienybę, patriotizmą – išsaugoti kiekvieną dieną reikia pastangų. Jonas Biliūnas novelėje ,,Laimės žiburys“ rašė: ,,<…> tuos, kurie lips, baidys iš visų pusių bjauriausios šmėklos, šauks ir trauks atgal.“ Seniai taip buvo, bet ir šiandien siekiant geresnio gyvenimo, savų tikslų, laisvės dažnai kyla sunkumų, praeities šešėlių šauksmų, skirtingų požiūrių išsiskyrimų… Kad ir kaip sunku – negalima žiūrėti atgal, nes kitaip žmogus gali žemai kristi. Nepavykus pasiekti to, ko trokštama, dažnas imasi lengviausio varianto – palikti šalį ir savo bendrataučius, nesistengdamas išspręsti iškilusių problemų. Džiaugsmui ir laisvei, kurios taip visi trokšta, reikia vienybės. Ar jos turi šiuolaikinė visuomenė? ,,Išsipildymo akcija“ – projektas, kurio metu renkami pinigai sunkiai gyvenantiems ar sergantiems vaikams, – viena iš veiklų, pagrindžiančių teigiamą atsakymą. Apgaulingiausia tai, kad rinkdamasis pigų variantą žmogus mano, jog bus lengviau. Tikros vertybės, kaip ir tikra meilė, brangiai kainuoja. Anuomet visiems, laisvę mylintiems, reikėjo stoti į kovą petys petin taip, kaip Jono Biliūno kūrinyje: kopdami laimės link, žmonės padėjo vieni kitiems neišsigąsti ir nesuklupti pusiaukelėje. Tik pasiryžus gyventi ne sau, patiriamas džiaugsmas. Juozas Grušas kūrinyje ,,Meilė, džiazas ir velnias“ rašė: ,,Kartą gimęs, pirmiausia apsiprask su neteisybe. Susigyvenk su ja. Tai būtina! O tu nori kovoti? Kovai reikia entuziazmą keliančių idėjų. Kitaip tariant, – baisiai didelio ir gražaus melo.“ Tikslas, mano supratimu, visada ir visų vienas – gyventi nepriklausomai, tik ne visada žmonės renkasi teisingą į jį kelią. Taip manau aš, vienuoliktos klasės mokinė, besimokanti vienoje iš pačių gražiausių ir geriausių Lietuvos mokyklų.

Kiekviena asmenybė kuria vieningos visuomenės pagrindą. Lietuvoje laisvės daina nenutyla ir tai įrodo, jog šalyje daugiau žmonių, kurie gerbia savo tautą ir yra atsidavę valstybei. Kalbėdami apie nepriklausomybę šiandien šalies gyventojai suvokia, kad turi ilgą sąrašą įsipareigojimų, kuriuos suteikė laisvė. Dora, atsidavimas, pasak senovės graikų mąstytojo Antisfeno, pasitenkina pati savimi: jai nereikia nei taisyklių, nei poveikio iš šalies. Pozityvus požiūris – vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių geresnę valstybės būtį. Atsidavusio žmogaus darbas, kitų mokymas, užsispyrimas atliekant visas pareigas iki galo, kovojimas už geresnę ateitį – visa tai yra visuomenės pamatas, leidžiantis žmonėms nenusiteikti skeptiškai.

Gera ir tauru prisiminti šalies praeitį, jausti džiaugsmą širdyje, kad esi laimingas. Susimąstau, o kaip aš myliu ir gerbiu šalį, jos žmogų… Drąsiai atsakau – mano supratimas stiprėja kiekvieną dieną, aš myliu Lietuvą!

Simona Pakėnaitė, 11c

Dainuoti LAISVĖS niekad nenustosim

Stoviu kalno papėdėje ir žiūriu į dangų veriančias kalnų viršūnes. Jos aukštai, nepasiekiamos, rodos, įkalino jas balti debesys ir apgyvendino bekraščiame danguje. Virš debesų, tarp kalnų aukštumų, dangaus mėlynę skrodžia paukščiai. Rėžia sparnais skliautą, vaiko debesis, nardo saulės spinduliuose, migdo giesmėmis ramius kalnus…

Pradėjau kopti tų debesų link užmirštais kalnų takeliais. Po kojomis ėmė girgždėti samanoti akmenukai, o sunkesni akmenys riedėjo žemyn. Viskas aplinkui mane vargino: saulės spinduliai tarsi adatos smigo į odą, smulkūs prakaito lašeliai nusėjo kaktą, kojos darėsi vis sunkesnės, o kraujas, rodėsi, užvirs iš karščio. Galiausiai užėmė kvapą, apsvaigo galva, pasidarė silpna, ėmiau nuogąstauti, jog nugarmėsiu pakalnėn kartu su žemyn besiritančiais rieduliais. Vis dažniau pažvelgdavau į dangų. Platybėse stipriais sparnais laisvai plasnojo paukščiai, keldami dar stipresnį vėją.

Užvaldytas noro pasiekti paukščių aukštumas, kalno viršūnę pasiekiau greitai. Netrukdė nei svilinanti saulė, nei alinantis karštis, nei atgal bloškiantis vėjas. Kalno viršūnėje pasijaučiau laimingas ir laisvas! Paukščiai suko ratus vis žemiau ir žemiau, stebėjo mane savo mažomis juodomis akutėmis, jaučiau jų sparnų plazdėjimą, net galėjau juos paliesti ranka, bet bijojau išgąsdinti ir nubaidyti, tad atsiguliau ant žemės ir užmerkiau akis…

Juntu, kaip skruostus šildo leisdamasi saulė, o maži rasos lašeliai vilgo delnus… Suprantu, kad laisvės reikia laukti, prisijaukinti ją ir mėgautis kiekvieną akimirką. Ji kaip paukštis…

Gabrielė Lekavičiūtė, 9a

Mokytoja Aldona Venzlauskienė